Keliauti man patiko visada. Kur įvairiausios avantiūros, kur įdomios kelionės ir gera kompanija – paskui ir aš. Tad nieko keisto, kad dar prieš stodama į universitetą buvau užsibrėžusi sau tikslą – pasinaudoti man (ar bet kuriam kitam studentui) suteikta nerealia galimybe ir išvykti į užsienį su studijų mainų programa Erasmus. Humanitariniai mokslai man patiko ir sekėsi; nusprendžiau stoti į lietuvių filologiją, tačiau norėjau išmokti ir kokią nors naują užsienio kalbą. Tad po vidurinės mokyklos, 2009-aisiais, istojau į lietuvių filologijos ir užsienio (naujosios graikų) kalbos specialybę. Prieš tai Graikijoj viešėti neteko, žinojau apie tą šalį tik tiek, kad jos sostinė yra Atėnai, kad ji yra demokratijos pradininkė, kad pasauliui padovanojo daug mokslinių (ir ne tik) žodžių ir kad ji yra žymi savo architektūriniais paminklais. Kai pramokau graikų kalbą, pirmą kartą atvykau į Graikiją, vasarą dirbau papuošalų parduotuvėj ir keliavau…. Užteko kelių dienų, kad pamilčiau tą šalį.. Kad pamilčiau šilumą, saulę, gražų žydrą jūros vandenį, draugiškus, mandagius ir paslaugius žmones… Tada nebeliko nė menkiausios abejonės, kur aš noriu išnaudoti savo Erasmus šansą.
Buvo jau trečiasis kursas, pavasario semestras. Aš ir kelios mano grupės draugės užpildėme Erasmus atrankos anketas. Kadangi pildėme trečiojo kurso pavasario semestro metu, išvykti galėjome jau tik ketvirtojo kurso rudens semestrui. Pasirinkimas, kur norėtume vykti, buvo gana aiškus – mūsų specialybės studentai tam pusmečiui išvykti galėjo tik į Salonikus. Būtent ten ir papuolėmė: aš ir mano grupės draugė Ingrida.
Nė nenutuokėme, ko reikėtų tikėtis iš Erasmus mainų programos ir iš Salonikų… Atvykome ten nieko nepažinodamos, tuo labiau – niekada negyvenusios tokiame dideliame mieste. Graikų kalbą mokėmės jau trejus metus, tačiau mudvi vis tiek ištiko nedidukas šokas, kol įpratome, kad visi aplink kalba tik graikiškai.
„Erasmus“ laisvalaikis. Tą rudenį į Salonikus atvyko apie 200 studentų, daug lenkų, čekų, latvių, vokiečių, tačiau buvo ir žmonių iš Indijos, Bangladešo, JAV. Žodžiu, įdomių žmonių daug, susirinkusių iš įvairiausių pasaulio kampelių. Čia pagiriamąjį žodį reikia tarti organizacijai, kuri rūpinosi visais atvykėliais – ESN (Erasmus Student Network). Tiek mūsiškis – Aristotelio universitetas, tiek Makedonijos universitetas gali pasididžiuoti stipria ESN komanda. Šitoje veikloje dalyvauja graikai, beveik visi patys turėję patirties su Erasmus kokioje užsienio šalyje arba netrukus ketinantys išvykti. Jie visiems dviems šimtams žmonių organizavo įdomią ir turiningą veiklą: turėjome orientacines varžybas po miestą (kai visi tik buvo spėję suvažiuoti – kad geriau pažintų miestą – juk tai labai geras ir linksmas būdas), kone kiekvieną savaitgalį studenčiokams iš užsienio organizavo nebrangias keliones po svarbiausias, gražiausias Šiaurinės Graikijos vieteles, vežė ir į kelių dienų išvyką į Atėnus. Aplankėme vyno daryklą. Buno organizuojama kelionė į slidinėjimo trasas. O kur dar kasdieniai vakarėliai!! Skirtingi barai ir naktiniai klubai, skirtingos tematikos, skirtingos publikos!
Βe to, mumis beprotiškai rūpinosi Erasmus programos darbuotojai, pas kuriuos tvarkėmės dokumentus, rinkomės paskaitas, kurias lankysime. Erasmus studentų mainų Salonikų Aristotelio universitete pirmininkė atsakinėdavo į elektroninius laiškus net naktimis. Visada išklausydavo, visada padėdavo iš karto, rasdavo sprendimą jau atrodo neišsprendžiamos problemos.
„Erasmus“ studijos. Daugelis „Erasmus“ studentų nuo paskaitų būna atleidžiami arba turi labai daug privilegijų, kadangi graikų kalbos nemoka. Jie nelaiko egzaminų, atsiskaito tik rašto darbus. Bet, žinoma, viskas priklauso nuo kiekvieno dėstytojo. Kadangi mudvi su Ingrida graikų kalbą mokame, eidavome į graikų literatūros paskaitas su studentais graikais, o į graikų kalbos paskaitas – su užsieniečiais, kaip ir mudvi – besimokančiais graikų kalbos kaip užsienio kalbos. Tad visos paskaitos mums vyko vien graikų kalba. Jautėme nedidelį kalbos barjerą, tačiau labai padėjo ir dėstytojai, ir grupės draugai, kurie noriai dalijasi užrašais ir paaiškina, jeigu kažko nesupranti. Paskaitos buvo labai įdomios, dėstytojai pasitelkdavo ir video, ir audio medžiagą paskaitų metu. Kas man kėlė nuostabą, kad srautinės paskaitos su dešimtimis studentų vyksta diskusijos forma – visi kelia rankas, reiškia savo nuomonę ir… nebijo suklysti.
Ar verta vykti į Salonikus su studentų mainų programomis? Atsakymas į klausimą labai aiškus: o kodėl gi ne? Juk paprastai universitetas apmoka tavo studijas užsienyje. VU studentai, išvykę į Salonikus, gauna 450 eurų per mėnesį stipendiją. Pačiam belieka nusipirkti lėktuvo bilietus. Bendrabučio kaina – apie 200 eurų už mėnesį žmogui. Labiau apsimoka nuomotis butą, nes išlaidos yra panašios (neretai – dar ir mažesnės), tačiau neabejotinai yra skirtumas tarp bendrabučio kambario ir buto, o jei balkonas dar atsisukęs į jūrą… Tad iš stipendijos drąsiai sumoki nuomą, o likusi dalis – jau tavo paties išlaidoms: pramogoms, kelionėms, apsipirkinėjimui ir maistui. Gerai tai, jog Graikijos universitetai maitina savo studentus nemokamai,- du arba tris kartus per dieną. Maisto kokybė nėra pati geriausia, bet kuris studentas galėtų sau leisti pirkti vien tik kokybiškiausią maistą?
Mano manymu, „Erasmus“ yra beprotiškai didelė galimybė. Galimybė pakeliauti, išbandyti save, tapti savarankiškesniam, pagyventi užsienio šalyje, susipažinti su žmonėmis iš skirtingų šalių. Erasmus – tai gyvas, grynų gryniausias šalių, kalbų ir kultūrų kokteilis. Erasmus – gera ir įdomi patirtis. Ir kuo daugiau pakeliauji, pats pagyveni užsienyje, tuo atviresnis pasidarai pasauliui, prapleti savo akiratį. Juk toliau mato ta žuvėdra, kuri aukščiau pakyla. Tai buvo neabejotinai įdomiausias mano studijų semestras.
Justina ir Ingrida vienoje iš išvykų, organizuotų graikų studentų.
Salonikai naktį, vaizdas nuo miesto pilies.
Gatvių nuorodos.
Pasivaikščiojimas Salonikuose.
Pietus mažame miestelyje prie Salonikų, paplūdimyje. O kaip gi be šaltos kavos? :))
Edessa, kriokliai, išvyka su „erasmusininkais”.
Rugsėjo vidurys Graikijoje :)) ir vėl su Erasmus kompanija.
Justina ir Ingrida prie krioklių.
Tekstas: Justina Šveikytė
Nuotraukos: Ingrida Virinaitė
